Sportininkų rengimas

Ankstyva specializacija sporte žaloja mūsų vaikus

Ankstyva specializacija tam tikroje sporto šakoje jauname amžiuje gali sukelti vaikų skeleto
raumenų ir kaulų sistemos problemas. Dėl to gali atsirasti raumenų disbalansas ir išsivystyti
kūno asimetrija. Netaisyklinga laikysena kai kuriais atvejais trukdo normaliai vidaus organų
veiklai, gali atsirasti nuolatinis nugaros skausmas ar įtampa raumenyse, kankinti nuovargis,
sutrikti širdies ir kvėpavimo sistemų veikla, formuotis tarpslankstelinių diskų degeneracija ar
atsirasti stuburo išvaržos. Dėl to tėvai turi būti budrūs ir laiku pastebėti šias problemas, kurias
be abejonės galima sutvarkyti.

Man teko 2 metus dirbti su vaikais, kurie turėdavo didelį fizinį krūvį. Vaikų sportas nebuvo
dėkingas, nes jie užsiiminėjo daugiau vienos ašies sportu, kuris didino kūno asimetriją.
Vaikai buvo ruošiami kaip “profesionalūs” sportininkai. Mačiau savo akimis, kaip 7-12 metų
vaikai vasarą treniruojasi net iki 6 valandų per dieną ir tokios varginančios treniruotės
kartojamos 5 dienas iš eilės.
Tuomet kyla tokie klausimai: kada vaikai pailsi? Kur toks treniravimas nuves ir kaip reikės
didinti krūvį, kai jiems bus 14,18 metų? Ar jie nebus traumuoti? Ar treneriai pakankamai
gerai yra išanalizavę skirtingo amžiaus vaikų treniravimo ypatumus ir kokias savybes tam
tikro amžiaus vaikams reikia vystyti bei ko vengti? Ar maža širdis, tai mašina, kuri atlaikys
viską? Ir daugelis kitų klausimų.
Šiame straipsnyje noriu pašnekėti apie ankstyvą vaikų specializaciją sporte. Viename
straipsnyje, kuriame buvo pateikta įvairi statistika teko skaityti, kad žaidimo sporto šakos
atstovai, kurie specializavosi vienoje sporto šakoje, 50% vaikų jautė apatinės nugaros dalies,
kelio, achilo, dubens bei kitų kūno vietų skausmus. Neįtikėtina, net 5 vaikai iš 10 jausdavo
įvairių kūno vietų skausmą. Tokias tendencijas mačiau ir aš. Manau, didžiulę atsakomybę
neša ir treneris ir tėvai, kurie neturėtų būti naivūs ir leisti savo mažam vaikui tiek daug
treniruotis. Jeigu vaikas grįžęs iš treniruotės sako, kad skauda kelius ar nugarą, to nereikėtų
praleisti pro pirštus, atvirkščiai – reikėtų susimąstyti ir pradėti ieškoti priežasties ir sprendimo
būdų. Tačiau reiklūs tėvai bet kokiomis priemonėmis siekia vaikus paversti profesionaliais
sportininkais arba jaunaisiais čempionais jau nuo mažų dienų, bet niekas nepagalvoja kaip jie
žais būdami 18-20 metų ir kaip reiktų sudėlioti ilgalaikį treniruočių planą, kad vaikas
pastoviai progresuotų, būtų sveikas, o tik pats atėjus laikui pasirinktų profesionalų
sportininko kelią.

Jei esi geras, daugiau treniruočių turi būti geriau? Tenka susidurti su tokia tendencija, kad
talentingesni vaikai treniruojasi ne tik su savo bendraamžiais, bet ir su vyresniais vaikais.
Nebelieka laiko kryptingam fiziniam rengimui, traumų prevencijai, koordinacijos, vikrumo,
nugaros stabilizavimo bei jėgos pratimų atlikimui. Dėl to dažniausiai 13-16 metų vaikams
pasireiškia įvairūs skausmai dėl raumenų disbalanso ir per didelės sąnarių apkrovos.

Sporto žaidimai, pavyzdžiui krepšinis, tenisas, tinklinis, beisbolas, ledo ritulys stipriai
išbalansuoja kūną, apkrauna priekinius šlaunies raumenis, susilpnėja dvigalvis šlaunies ir
sėdmens raumenys, gauna skirtingas apkrovas nugaros raumenys. Nekalbu jau apie tai, kad
kai kurie krepšininkai negeba pašokti, pabėgti ar net gi normaliai eiti.
Profesionalūs sportininkai dirba ciklais. Pasibaigus sezonui, pailsėjus, pradeda ruošti širdies
ir kraujagyslių sistemą, bėgioja, treniruojasi treniruoklių salėje, atlieka specifinius pratimus,
tobulina įvairias fizines ypatybes. Tai kodėl vaikai dažniausiai daro tą patį? Vien tik žaidžia,
nors jiems trūksta jėgos atlikti šuolį, trūksta judesio amplitudės, aiški asimetrija, atliekant
paprastus judesius pilna kompensacijų. Ilgai užsitęsus šioms kompensacijoms sistema
pereikvojama ir jos efektyvumas krenta. Daugiau pastangų atliekant tą patį, įprastinį judesį –
sąnariai, raiščiai bei raumenys panaudojimi ne pagal normalios biomechanikos principus
sukelia SAVĘS TRAUMAVIMĄ.

Nuotraukoje vaikas, kuris be specialaus fizinio pasirengimo žaidė tenisą. Įprastinės
treniruočių programos, bėgimas, pilvo preso pratimai jam nebebuvo veiksmingi. Reikėjo
taikyti tempimus, jėgos, korekcinius fizinius pratimus, smulkiųjų raumenų treniravimą. Po 4
mėnesių nuoseklaus darbo išsprendėme nugaros raumenų disbalanso problemą.

Nuotraukoje pėdų problemą turintis vaikas. Norint išspręsti tokią problemą reikalingas
specifinis ir ilgalaikis darbas. Neužtenka paprastų pratimų pėdoms.

Taigi, norint išvengti aukščiau išvardintų problemų nereikėtų vaikų pratinti sportuoti tik vieną
sporto šaką, kurios metu labiau dirba vienos raumenų grupės. Vietoj to reikėtų leisti vaikams
išmėginti įvairias sporto šakas, pavyzdžiui, karatė, lengvąją atletiką, kurios visapusiškai
lavina koordinaciją, vikrumą, pusiausvyrą, reakcijos greitį ir kitas fizines savybes. Žinoma,
negalima nurašyti kitų sporto šakų, turinčių nuostabius, kvalifikuotus, profesionalius
trenerius. Nes visgi treneriai neša didžiausią atsakomybę treniruodami jaunuosius
sportininkus.

Pagrindinės treniravimo klaidos (1 dalis)

1) Per mažas treniruotės intensyvumas (tai bandoma užlopyti dideliu
krūviu – tai tolima varžybinei veiklai). Šių dienų treniravimo mokslas
pataria: “geriau mažiau, bet kokybiškiau, intensyviau”


Pavyzdys. Kai buvau profesionalus rutulio stūmikas, 17 metų pasiekiau
Lietuvos U17 rekordą. Treneris nusprendė, kad atėjo laikas pasaulio ir
Europos jaunimo čempionatuose užimti prizinę vietą. Treneris tuo metu
nusprendė padidinti fizinį krūvį. Pasikeitė daug dalykų- pradėjome dirbti žymiai
daugiau, nes tuo metu treneris įsivaizdavo, kad toks treniruočių modelis duos
daugiausiai naudos. Pagrinde vyravo jėgos lavinimo treniruotės kai judesiai
atliekami lėtai ir su dideliu svoriu. (1 video) Užsitęsus tokio tipo treniruotėms
,,pasikeitė” centrinės nervų sistemos paslankumas, nebegebėjau gerai
mobilizuoti greito susitraukimo tipo raumeninių skaidulų, suprastėjo technika.
Pradėjus kristi rezultatams stengėmės dirbti dar daugiau, kol teko sustabdyti
sportinę karjerą dėl visišai prastų rezultatų. Tokias trenerių klaidas matau
dažnai. Reikia suprasti, kad ne pratybų kiekis, bet jų kokybė yra tiesiogiai
proporcinga ,,nervinės” jėgos didinimui. (Video 2) Pavyzdys kaip galima gauti
tą patį, norint pasiekti geresnių rezultatų. Privalumai: varginama tos ląstelės,
kurios labiausiai dominuoja varžybinėje veikloje.


2. Nėra tinkamo poilsio po didelių ir ypač po didžiausio intensyvumo
krūvių (ypač varžybų laikotarpiu). Per savaitę nesusidaro 1,5–2 dienų
gryno poilsio. GERAS (YPAČ PILNAVERTIS MIEGAS) POILSIS –
“SPORTO JĖGA”.


Pavyzdys. Krepšinio komanda laimėjo ketvirtfinalį ir pateko į pusfinalį. Grįžęs
namo treneris nusprendė, kad komanda nėra tinkamai pasiruošusi kitoms
varžyboms dėl to kitos dienos ryte surengė treniruotę. Po varžybų sportininkai
yra vis dar pavargę ir vėl privalo treniruotis. Treniruotės metu krepšininkai vėl
neįgyvendina trenerio planų, jis vakare suplanuoja papildomą treniruotę, o
likus dienai iki varžybų padaro lengvą treniruotę. Krepšininkų nuvargintos
ląstelės neatsigauna, jose nebeužtenka energijai gaminti reikalingų medžiagų,
centrinė nervų sistema taip pat yra ,,nuvarginta”, atsiranda antipatija sportui,
nuo paskutinių varžybų neįvyko superkompensacija ir per pusfinalį vėl pralaimi
silpnesnei komandai. Tokį rezultatą galima buvo planuoti. MIEGAS ir POILSIS
kartais gali atnešti daug geresnių rezultatų negu sunkios ir varginančios
treniruotės. Treneriai ir sportininkai, įvertinkite šiuos dalykus.


3. Piktnaudžiaujama galingumo ištvermės krūviais varžybų laikotarpiu.
Tai labai žlugdo greitųjų raumeninių skaidulų susitraukimo greitį. Sporte
labai sunku išlaikyti didelį raumenų galingumą, nes dideli krūviai lėtina
raumenis.

Pavyzdys. Teko dirbti su Lietuvos jaunaisiais tenisininkais. Jau tada supratau,
kad sporto aukštumų jie nepasieks darydami tokias grubias treniruočių
klaidas. Kai nebūdavo varžybų treniruodavomės gan įprastu grafiku, 10-15
metrų sprinto rodikliai ištestavus dažnai pageredavo arba sportininkai juos kas
3-4 savaites pagerindavo. Bet prasidėjus varžybiniam laikotarpiui treneriai
intensyviai padidindavo fizinį krūvį ir treniruočių trukmę. Tuomet vaikų 10-15
metrų sprinto testo rezultatai smarkiai pablogėdavo. Likus 2-3 dienoms iki
varžybų būdavo žaidžiami sunkūs mačai, po mačų laukdavo darbas su
sparingo treneriu. Galutinis to rezultatas – varžybų dieną vaikai yra pavargę ir
negali greitai jūdėti, sumažėjęs psichomotorikos reakcijos laikas, dėl to reikia
pripažinti silpnesnių varžovų pergales. To pasekmė – teniso treneris po
varžybų vėl liepia sportininkams dar daugiau bėgioti krosų, nes jie pavargsta
varžybų pabaigoje. Tai yra viena didžiausių trenerio klaidų, dėl kurių žlunga
daug jaunųjų talentų svajonių arba jie nepasiekia savo galimybių
maksimumo.


4. Per dideli beveik didžiausio (submaksimalaus) ir didžiausio
intensyvumo treniruotės krūviai jie gali sukelti centrinės nervų sistemos
nuovargį, galintį užsitęsti net iki kelių mėnesių. Penkios iš eilės sunkios
treniruotės gali nuvarginti sportininko galvą net visiems metams!

Pavyzdys: 2013 metais išvažiavau į treniruočių stovyklą su treneriu ir
V.Alekna. Dabar puikiai matau – atsivertęs savo treniruočių dienyną per
savaitę darydavome 10-11 treniruočių, jose vyravo dideli fiziniai krūviai, kurie
reikalavo maksimalių pastangų. Prieš šią stovyklą varžybose 7.257 kg rutulį
pastūmiau 18.11 m, o po 3 savaičių stovyklos taip ir neatsigavo mano kūnas
bei ,,galvos smegenys”. Sunkiai priartėdavau vos prie 17 metrų linijos.
Atsirado antipatija treniruotėms, jos nebeteikė džiaugsmo. Dabar išanalizavus
situaciją puikiai suprantu, kad po tokios stovyklos mano raumenys sugebėjo
atsigauti tik po 5-10 dienų. Atsirado toks lėtinis nuovargis, kad mano ,,galvos
smegenys” negalėjo atsigauti. Tuo labiau, kad vėl darydavome tokio pačio tipo
treniruotes kaip ir stovykloje. Treniruočių procesas buvo nebevaldomas, grubi
trenerio klaida ir sportininko nesupratimas kas vyksta.
Kitas puikus pavyzdys. Tuo tarpu V.Alekna stovykloje, palyginus su mumis,
tikrai daug nedirbdavo. Tuomet treneris man aiškino, jog Alekna viską yra
pasiekęs, sunkiausią darbą atidirbo jaunystėje, dabar užtenka tik formos
palaikymo. Virgilijus per savaitę darydavo 6-8 treniruotes. Jeigu pirmadienį
pasitreniruodavo sunkiai, antradienį arba trečiadienį darydavo lengvą
mankštą, eidavo į pirtį, baseiną ar masažą. Buvo treniruočių kai ateidavo ir
nieko nesigaudavo, tačiau pasakydavo jog šiandien užteks. Tinginystė –
apsauginė reakcija nuo persitreniravimo. Taip pat ilsėdavosi šeštadienį ir
sekmadienį. Dabar suprantu, kad Virgis ,,sukūrė” išskirtinį treniruočių modelį –
,,kaip jaučiuosi”, taip ir dirbu. Niekas geriau nepažįsta savo kūno negu pats
žmogus. Žinoma, tai labai retas atvejis kai sportininkas pats geba objektyviai

įvertinti savo savijautą, kada ir kiek reikia treniruotis. Mes, treneriai, dažniau
turėtume komunikuoti su sportininkais ir objektyviai įvertinti jų savijautą, vidinę
būseną, kaip miegojo, pailsėjo ir daugelį kitų dalykų.


5. Viena didžiausių sportininkų ir trenerių klaidų yra manymas, kad labai
greitai galima didinti treniruotės krūvius. Antai stambiųjų raumenų jėga
didėja kur kas greičiau nei tvirtėja sausgyslės. Be to, prieš pradedant
taikyti didelius fizinius krūvius būtina stabilizuoti kūną (sustiprinti
smulkiuosius nugaros raumenis), parengti širdies ir kraujagyslių
sistemą.

Pavyzdys 1: vienas žaidybinės sporto šakos atstovas sugalvojo, kad jam
reikia priaugti daug raumeninės masės tam, kad aikštelėje būtų kaip ,,tankas”.
Susirado kultūrizmo trenerį, kuris per nepilnus  2 mėnesius padėjo priaugti
beveik 8 kg kūno masės. Dirbo vien treniruoklių salėje ir vartojo per daug
kalorijų. Krepšininkas veidrodyje atrodė gerai, bet prisijungus prie komandos
iškart patyrė pora traumų. Pajautė achilo skausmą ir galinio šlaunies raumens
patempimą. Problema tame, kad sportininkas treniravo raumenis, bet
netreniravo sausgyslių ir nedavė raumeniui apkrovos bėgiojant ar šokinėjant.
Padidėjusi kūno masė padidino apkrovą sausgyslėms, tačiau raumuo nebuvo
adaptuotas susitraukinėti greitai. Dėl to įvyko raumens mikro plyšimas ir
pasijautė achilo skausmas.
Pavyzdys 2: lengvaatlečių grupė po daugiau nei mėnesio atostogų susirinko
pradėti naują sezoną. Treneris pradėjo pasirengimą nuo jėgos pratimų, jo
teigimu bėgioti krosą neverta, nes tuo metu dirba lėtosios raumenų skaidulos.
Sudarė treniruočių planą, kurių metu visi sportininkai darė mirties trauką,
pritūpimus su štanga ir kitus bazinius pratimus. Beveik visiems sportininkams
pradėjo skaudėti nugarą. Priežastis paprasta, sportininkams per atostogas
nusilpo “core” raumenys dėl to buvo per anksti pradėti tokius fizinius krūvius,
be to pratimai buvo atliekama neteisingai.
Apibendrinant galiu pasakyti, kad kiekvienas treneris daro klaidų, bet ne
kiekvienas treneris tai pripažįsta, supranta ir padaro išvadas. Didelis Ego
stabdo trenerių tobulejimą. Treneris, kuris kurdamas treniruočių planus
padaro mažiausiai klaidų ir objektyviai moka įvertinti visumą, pasiekia
geriausių rezultatų ir ugdo čempionus.

Vaikai privalo atlikti jėgos pratimus

Dažnai tenka girdėti klausimus: ar gali vaikai atlikti jėgos pratimus, ar tai nepavojinga, ar nesustos jų augimas? Sporto mokslas jau seniai paneigė šiuos mitus. Kalbant apie vaikus ir paauglius, jėgos pratimai yra labai svarbūs norint sustiprinti kaulus, minkštuosius audinius ir taip sumažinti traumų tikimybę. Tereikia užsiimti fizine veikla ir profesionaliai sportuoti. Verta paminėti, jog būtent jėgos treniravimas yra efektyviausia priemonė siekiant sumažinti traumų riziką, koreguoti laikyseną. Tad pratimai su svoriais gali būti saugūs tiek vaikams, tiek vyresnio amžiaus žmonėms.

Kai mes dirbame su vaikais dauguma žmonių pašiurpsta, kaip vaikas gali daryti jėgos pratimus. Apskritai, mano veikloje puikai pasitvirtino JĖGOS pratimai atliekami su IŠTEMPIMU, taip pat puikiai veikia korekcinė vaikų laikysenos programa stiprinant smulkiuosius raumenis. Gaila, kad dauguma trenerių apskritai neįsivaizduoja kaip turėtų atrodyti vaikų jėgos ugdymas. Amerikos pediatrijos akademija pateikia šias rekomendacijas vaikų raumenų jėgos ugdymui:

1) raumenų jėgą rekomenduojama pradėti ugdyti net nuo 10 metų. Bet protingai!

2) jėgos ugdymo nauda vaikų organizmo augimui ir vystymuisi neabejojama, tačiau rekomenduojama nepersistengti. Reikia išmesti iš galvos seną dogmą, kad jėgos pratimai mažina ūgį – tai visiškai netiesa;

3) jėgą patartina ugdyti 2–5 kartus per savaitę (pratybų trukmė apie 20–30 min.). Kai prasideda intensyvus lytinis brendimas jėgos ugdymo treniruočių skaičius per savaitę neturi būti didesnis nei 3 kartai. Vaikai iki lytinio brendimo pasižymi geresne ištverme ir greitesniu atsigavimu po krūvių nei vaikai lytinio brendimo metu (paaugliai);

4) negalima ilgiau nei 6 savaitėms nutraukti jėgos ugdymo krūvio, nes per tą laiką vaikų jėga labai sumažėja (todėl rekomenduojama palaikyti išugdytą raumenų jėgą);

5) prieš lytinį brendimą (mergaitėms 10-11 m ir berniukams 12-13 m) jėga labiau didėja ne dėl raumenų pokyčių, bet dėl nervinio išmokimo mechanizmų;

6) mergaičių, labiau nei berniukų, jėga didėja dėl nervinių (jėga didėja nedidėjant raumenims), o ne dėl raumeninių mechanizmų (raumuo hipertrofuojasi);

7) ypač atsargiai reikia ugdyti mergaičių jėgą, nes jos pamačiusios, kad jėgos ugdymas padaro jas nepatrauklias (pvz., per daug raumeningos kojos ir rankos, nors yra manančių ir kitaip), jėgos nebeugdys;

8) kai prasideda intensyvus lytinis brendimas, ypač berniukams, pradeda didėti raumenų jėga ir raumens susitraukimo galingumas, nes padaugėja lytinio hormono testosterono. Tada jėga labai gerai auga dėl hipertrofinių mechanizmų, keliant svorius „10“, t.y. tokį svorį, kurį galima pakelti apie 10 kartų. Trys serijos, 3-5 pratimai, tris kartus per savaitę – štai ir visa „formulė“.

Nuotraukoje – teniso žaidėjas, kuris darė didelės amplitudės ir didelio greičio judesius be reikiamo bendro fizinio pasirengimo. Susiformavo daug kompensuojančių laikysenos deformacijų. Būtent jėgos pratimai su ištempimu ir smulkiųjų raumenų treniravimas padėjo spręsti raumenų disbalanso problemas ir pakoreguoti laikyseną.

P.S. Tėveliai ir treneriai, nebandykite patys vaikams atlikti jėgos pratimų jeigu šios technikos neišmanote, nes netaisyklingas pratimų atlikimas gali sužaloti vaikus.

Paprastai tariant, norint turėti sveiką stuburą reikia jį gniuždyti, tada kaulinis audinys būna aprūpintas reikalingomis maistinėmis medžiagomis ir būna palaikoma normali funkcija. Atliekant jėgos pratimus kaulai stiprėja ir geriau mineralizuojasi, be to, progresyviai treniruojant jėgą didėja raumenų, sausgyslių, raiščių tankumas. Taigi, kaulams, minkštiesiems audiniams bei hormonų išsiskyrimui reikalingas didelis treniruočių intensyvumas ir apkrova.

Be jėgos pratimų atlikimo, labai svarbu vaiką išmokinti ir pagrindinių bazinių judesių: taisyklingas ėjimas, bėgimas, šuoliai, metimai, kūlversčiai, gaudymas ir daugelio kitų dalykų. Didelis dėmesys turi būti skiriamas judesių koordinacijos ir vikrumo treniravimui. O tam, kad vaikui būtų įdomu sportuoti pagrindinė judėjimo forma turi būti džiaugsmą keliantys žaidimai.

Taigi, sportas vaikams yra būtinas užsiėmimas jaunam, besiformuojančiam organizmui, nes lavinamos fizinės savybės, koordinacija, pusiausvyra. Didėja pasitikėjimas savimi, nes vaikai geba geriau koncentruoti dėmesį, valdydi savo emocijas ir veiksmus, o tai yra svarbus pamatas tolimesniems gyvenimo etapams ir iššūkiams.

Scroll to top