Ankstyva specializacija sporte žaloja mūsų vaikus

Teko 2 metus dirbti su vaikais, kurie turėdavo didelį fizinį krūvį. Vaikų sportas nebuvo dėkingas, jie užsiiminėjo daugiau vienos ašies sportu. Mačiau savo akimis, kai vaikai 8-10 metų žaidžia vasarą nuo 3 iki 5 valandų per dieną ir tai kartoja 5 dienas iš eilės. 

Ar neiškyla klausimas kada vaikai pailsi? Ar jie bus greiti? Ar jie nebus pertreniruoti? Traumuoti? Kokie disbalansai atsiranda? Maža širdis, tai mašina, kuri atlaikys viską? Ir daugelis kitų klausimų, bet tai jau atskiros temos ir bus paliestos kitą kartą. 

Šiandien tiesiog noriu parašyti apie ankstyvą specializaciją. Nesenai teko skaityti straipsnį, kad žaidimo sporto šakos atstovai, kurie specializavosi vienoje sporto šakoje, 60 procentų vaikų jautė apatinės nugaros skausmą. Keista tiesa, iš 10 vaikų, 6 vaikams skaudėdavo apatinę nugaros dailį. Tokia statistika ir buvo panaši, kurią teko matyti man. Manau, didžiulę atsakomybę turi nešti treneris ir taip pat, tėvai neturėtų būti tokie kvaili ir leisti savo mažam vaikui tiek treniruotis. Jeigu vaikas grįžta ir sako, kad skauda kelius, skauda nugarą. Reikėtų susimąstyti ir pradėti ieškoti sprendimo būdų. Bet… Juk tėvai svajojo, kad jie bus tenisinkai, dabar reikia pildyti savo neišsipildžiusias svajones arba kita problema,kad tėvai labai nori, kad jų vaikai būtų sėkmingi jauname amžiumi, bet juk niekas negalvoja kaip jie žais 18-20 metų.

Jei esi geras, daugiau turi būti geriau. Taip pirmiausiai galvoja tėvai ir treneriai. Didinam krūvį, didinam… Ateina tėvai su vaikais ir sako skauda viską mano vaikui, bet mes žaidžiam vistiek… Tikimės, kad praeis. Aš net neturiu ką ir pasakyti dažniausiai, telieka tik nutylėti… Sako mes treniruosimės po 10-15h per savaitę ir kartą ateisim pas tave… Beviltiška! Sako mes negalim nutraukti sporto, nes vaikas netobulės. Sporto žaidimai, pavyzdžiui krepšinis, tenisas stipriai išbalansuoja kūną, stipriai apkrauna priekinius, silpnėja dvigalvis ir sėdmuo. Nekalbu jau apie tai, kad krepšininkas nemoka pašokti, pabėgti ar net gi normaliai eiti. 

Profesionalūs sportininkai dirba ciklais. Pasibaigus sezonui, pailsėjus, pradeda ruošti širdį krūviui, bėgioja krosus, stiprina kūną treniruoklių salėje, dirba su štanga, atlieka specifinius pratimus, kelia galingumus. Tai kodėl vaikai suka tą patį visada… Žaidžia ir žaidžia, nors jiems trūksta jėgos atlikti šuolį, nėra judesių amplitudės, asimetrika, atliekant paprastus judesius pilna kompensacijų. Ilgai užsitęsus šioms kompensacijoms sistema pereikvojama ir jos efektyvumas krenta: daugiau pastangų, kad atlikti tą patį – įprastinį judesį: sąnarių, raiščių, bei raumenų panaudojimas ne pagal normalios biomechanikos principus YRA SAVĘS TRAUMAVIMAS.
 
Jau nekalbu apie ankstyvą spaudimą, kai tėvai spaudžia ir reikalauja rezultatų. Kai akcentas laimėti, būti geriausiu.  Aista žaidimui atsiranda, nes žaidimas teikia malonumą. Vaikams nepasisekus dingsta sporto malonumas. Vaikai nori mesti užsiėmimą.
 
Sporto šakos kuriomis patariu užsiiminėti, kad vaikas vystytusi sveikas, tai: LENGVOJI ATLETIKA ir KARATĖ dėl ,,judesių džiaugsmo”.

Nuotraukoje vaikas, kuris be specialaus fizinio pasirengimo žaidė tenisą. Įprastinės programos, bėgimas, pilvo preso pratimai jau šiam vaikui nebuvo veiksmingi. Reikėjo taikyti ištempimus ir jėgos pratimus. Vaikas po 3 mėnesių nuoseklaus darbo pasitaisė. 

Pėdos, tai pat reikalingas specialus darbus su vaiku. Nepadės tiesiog įprastinis rengimas. Nepadės 1 kartas per savaitę. 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Scroll to top