Pagrindinės treniravimo klaidos (1 dalis)

1) Per mažas treniruotės intensyvumas (tai bandoma užlopyti dideliu
krūviu – tai tolima varžybinei veiklai). Šių dienų treniravimo mokslas
pataria: “geriau mažiau, bet kokybiškiau, intensyviau”

Pavyzdys. Kai buvau profesionalus rutulio stūmikas, 17 metų pasiekiau
Lietuvos U17 rekordą. Treneris nusprendė, kad atėjo laikas pasaulio ir
Europos jaunimo čempionatuose užimti prizinę vietą. Treneris tuo metu
nusprendė padidinti fizinį krūvį. Pasikeitė daug dalykų- pradėjome dirbti žymiai
daugiau, nes tuo metu treneris įsivaizdavo, kad toks treniruočių modelis duos
daugiausiai naudos. Pagrinde vyravo jėgos lavinimo treniruotės kai judesiai
atliekami lėtai ir su dideliu svoriu. (1 video) Užsitęsus tokio tipo treniruotėms
,,pasikeitė” centrinės nervų sistemos paslankumas, nebegebėjau gerai
mobilizuoti greito susitraukimo tipo raumeninių skaidulų, suprastėjo technika.
Pradėjus kristi rezultatams stengėmės dirbti dar daugiau, kol teko sustabdyti
sportinę karjerą dėl visišai prastų rezultatų. Tokias trenerių klaidas matau
dažnai. Reikia suprasti, kad ne pratybų kiekis, bet jų kokybė yra tiesiogiai
proporcinga ,,nervinės” jėgos didinimui. (Video 2) Pavyzdys kaip galima gauti
tą patį, norint pasiekti geresnių rezultatų. Privalumai: varginama tos ląstelės,
kurios labiausiai dominuoja varžybinėje veikloje.

2. Nėra tinkamo poilsio po didelių ir ypač po didžiausio intensyvumo
krūvių (ypač varžybų laikotarpiu). Per savaitę nesusidaro 1,5–2 dienų
gryno poilsio. GERAS (YPAČ PILNAVERTIS MIEGAS) POILSIS –
“SPORTO JĖGA”.

Pavyzdys. Krepšinio komanda laimėjo ketvirtfinalį ir pateko į pusfinalį. Grįžęs
namo treneris nusprendė, kad komanda nėra tinkamai pasiruošusi kitoms
varžyboms dėl to kitos dienos ryte surengė treniruotę. Po varžybų sportininkai
yra vis dar pavargę ir vėl privalo treniruotis. Treniruotės metu krepšininkai vėl
neįgyvendina trenerio planų, jis vakare suplanuoja papildomą treniruotę, o
likus dienai iki varžybų padaro lengvą treniruotę. Krepšininkų nuvargintos
ląstelės neatsigauna, jose nebeužtenka energijai gaminti reikalingų medžiagų,
centrinė nervų sistema taip pat yra ,,nuvarginta”, atsiranda antipatija sportui,
nuo paskutinių varžybų neįvyko superkompensacija ir per pusfinalį vėl pralaimi
silpnesnei komandai. Tokį rezultatą galima buvo planuoti. MIEGAS ir POILSIS
kartais gali atnešti daug geresnių rezultatų negu sunkios ir varginančios
treniruotės. Treneriai ir sportininkai, įvertinkite šiuos dalykus.

3. Piktnaudžiaujama galingumo ištvermės krūviais varžybų laikotarpiu.
Tai labai žlugdo greitųjų raumeninių skaidulų susitraukimo greitį. Sporte
labai sunku išlaikyti didelį raumenų galingumą, nes dideli krūviai lėtina
raumenis.

Pavyzdys. Teko dirbti su Lietuvos jaunaisiais tenisininkais. Jau tada supratau,
kad sporto aukštumų jie nepasieks darydami tokias grubias treniruočių
klaidas. Kai nebūdavo varžybų treniruodavomės gan įprastu grafiku, 10-15
metrų sprinto rodikliai ištestavus dažnai pageredavo arba sportininkai juos kas
3-4 savaites pagerindavo. Bet prasidėjus varžybiniam laikotarpiui treneriai
intensyviai padidindavo fizinį krūvį ir treniruočių trukmę. Tuomet vaikų 10-15
metrų sprinto testo rezultatai smarkiai pablogėdavo. Likus 2-3 dienoms iki
varžybų būdavo žaidžiami sunkūs mačai, po mačų laukdavo darbas su
sparingo treneriu. Galutinis to rezultatas – varžybų dieną vaikai yra pavargę ir
negali greitai jūdėti, sumažėjęs psichomotorikos reakcijos laikas, dėl to reikia
pripažinti silpnesnių varžovų pergales. To pasekmė – teniso treneris po
varžybų vėl liepia sportininkams dar daugiau bėgioti krosų, nes jie pavargsta
varžybų pabaigoje. Tai yra viena didžiausių trenerio klaidų, dėl kurių žlunga
daug jaunųjų talentų svajonių arba jie nepasiekia savo galimybių
maksimumo.

4. Per dideli beveik didžiausio (submaksimalaus) ir didžiausio
intensyvumo treniruotės krūviai jie gali sukelti centrinės nervų sistemos
nuovargį, galintį užsitęsti net iki kelių mėnesių. Penkios iš eilės sunkios
treniruotės gali nuvarginti sportininko galvą net visiems metams!

Pavyzdys: 2013 metais išvažiavau į treniruočių stovyklą su treneriu ir
V.Alekna. Dabar puikiai matau – atsivertęs savo treniruočių dienyną per
savaitę darydavome 10-11 treniruočių, jose vyravo dideli fiziniai krūviai, kurie
reikalavo maksimalių pastangų. Prieš šią stovyklą varžybose 7.257 kg rutulį
pastūmiau 18.11 m, o po 3 savaičių stovyklos taip ir neatsigavo mano kūnas
bei ,,galvos smegenys”. Sunkiai priartėdavau vos prie 17 metrų linijos.
Atsirado antipatija treniruotėms, jos nebeteikė džiaugsmo. Dabar išanalizavus
situaciją puikiai suprantu, kad po tokios stovyklos mano raumenys sugebėjo
atsigauti tik po 5-10 dienų. Atsirado toks lėtinis nuovargis, kad mano ,,galvos
smegenys” negalėjo atsigauti. Tuo labiau, kad vėl darydavome tokio pačio tipo
treniruotes kaip ir stovykloje. Treniruočių procesas buvo nebevaldomas, grubi
trenerio klaida ir sportininko nesupratimas kas vyksta.
Kitas puikus pavyzdys. Tuo tarpu V.Alekna stovykloje, palyginus su mumis,
tikrai daug nedirbdavo. Tuomet treneris man aiškino, jog Alekna viską yra
pasiekęs, sunkiausią darbą atidirbo jaunystėje, dabar užtenka tik formos
palaikymo. Virgilijus per savaitę darydavo 6-8 treniruotes. Jeigu pirmadienį
pasitreniruodavo sunkiai, antradienį arba trečiadienį darydavo lengvą
mankštą, eidavo į pirtį, baseiną ar masažą. Buvo treniruočių kai ateidavo ir
nieko nesigaudavo, tačiau pasakydavo jog šiandien užteks. Tinginystė –
apsauginė reakcija nuo persitreniravimo. Taip pat ilsėdavosi šeštadienį ir
sekmadienį. Dabar suprantu, kad Virgis ,,sukūrė” išskirtinį treniruočių modelį –
,,kaip jaučiuosi”, taip ir dirbu. Niekas geriau nepažįsta savo kūno negu pats
žmogus. Žinoma, tai labai retas atvejis kai sportininkas pats geba objektyviai

įvertinti savo savijautą, kada ir kiek reikia treniruotis. Mes, treneriai, dažniau
turėtume komunikuoti su sportininkais ir objektyviai įvertinti jų savijautą, vidinę
būseną, kaip miegojo, pailsėjo ir daugelį kitų dalykų.

5. Viena didžiausių sportininkų ir trenerių klaidų yra manymas, kad labai
greitai galima didinti treniruotės krūvius. Antai stambiųjų raumenų jėga
didėja kur kas greičiau nei tvirtėja sausgyslės. Be to, prieš pradedant
taikyti didelius fizinius krūvius būtina stabilizuoti kūną (sustiprinti
smulkiuosius nugaros raumenis), parengti širdies ir kraujagyslių
sistemą.

Pavyzdys 1: vienas žaidybinės sporto šakos atstovas sugalvojo, kad jam
reikia priaugti daug raumeninės masės tam, kad aikštelėje būtų kaip ,,tankas”.
Susirado kultūrizmo trenerį, kuris per nepilnus  2 mėnesius padėjo priaugti
beveik 8 kg kūno masės. Dirbo vien treniruoklių salėje ir vartojo per daug
kalorijų. Krepšininkas veidrodyje atrodė gerai, bet prisijungus prie komandos
iškart patyrė pora traumų. Pajautė achilo skausmą ir galinio šlaunies raumens
patempimą. Problema tame, kad sportininkas treniravo raumenis, bet
netreniravo sausgyslių ir nedavė raumeniui apkrovos bėgiojant ar šokinėjant.
Padidėjusi kūno masė padidino apkrovą sausgyslėms, tačiau raumuo nebuvo
adaptuotas susitraukinėti greitai. Dėl to įvyko raumens mikro plyšimas ir
pasijautė achilo skausmas.
Pavyzdys 2: lengvaatlečių grupė po daugiau nei mėnesio atostogų susirinko
pradėti naują sezoną. Treneris pradėjo pasirengimą nuo jėgos pratimų, jo
teigimu bėgioti krosą neverta, nes tuo metu dirba lėtosios raumenų skaidulos.
Sudarė treniruočių planą, kurių metu visi sportininkai darė mirties trauką,
pritūpimus su štanga ir kitus bazinius pratimus. Beveik visiems sportininkams
pradėjo skaudėti nugarą. Priežastis paprasta, sportininkams per atostogas
nusilpo “core” raumenys dėl to buvo per anksti pradėti tokius fizinius krūvius,
be to pratimai buvo atliekama neteisingai.
Apibendrinant galiu pasakyti, kad kiekvienas treneris daro klaidų, bet ne
kiekvienas treneris tai pripažįsta, supranta ir padaro išvadas. Didelis Ego
stabdo trenerių tobulejimą. Treneris, kuris kurdamas treniruočių planus
padaro mažiausiai klaidų ir objektyviai moka įvertinti visumą, pasiekia
geriausių rezultatų ir ugdo čempionus.