1. Iš kur esi kilęs? Ar sportavai mokyklos laikais? Jeigu sportavai, kokią sporto šaką?

Esu raseiniškis, 10 metų šokau pramoginius šokius. Vėlesnėse klasėse turėjau įsirengęs savo sporto salę, labiau erdvę, kurioje mokiausi gatvės šokių ir boksavausi.

2. Kokias sporto šakas mėgsti?

Bėgimas, ypač bekelės. Plento ir bekelės dviračiai, kaitavimas. Paskutinioji veikla mane lydėjo 10 mėnesių, kadangi dirbau kaituotojų komandos fizinio rengimo treneriu, bei tuo pat metu išmokau kaituoti skirtingomis sąlygomis, kurios savitai žavi savo įšūkiais. Kaitavimas, kaip užsiėmimas mane pasiėmė pilnai, nes įlipęs į vandenį atsiduodi tam, ką darai, esi čia ir dabar ir nieko kito galvoje nelieka, tai, kaip savita meditacija.

3. Kodėl kineziterapija?

Istorija prasideda mano biologijos mokytojos patarimo perskaityti jos duotą knygą ,,Akupresūra, gydymas taškiniu masažu’’, kaip atsaką į klausimą jai ,,kur yra miego arterija?”. Perskaitęs ir sukonspektavęs šią knygą susidomėjau masažais, bet maniau, to man bus per mažai ir toliau besidomint gydymu rankomis sužinojau apie kineziterapiją. Netrukus suradau kineziterapeutą ir uždaviau jam klausimą, kas jam patinka jo darbe, kuo džiaugiasi? Ir trumpai nusakęs, kaip dirba ištarė pagrindinę mintį, kuri mane sužavėjo domėtis toliau. Jis pasakė: ,,Buvo atvejis, kada moteris nevaikščiojo ir sėdėjo invalido vežimėlyje, bet pavyko ją pastatyti ant kojų.” Tai buvo momentas leidęs suvokti šios srities, vertę.

4. Ar turejai kitų variantų, kur norėjai studijuoti?

Be kineziterapijos specialybės anksčiau buvo noras studijuoti karo akademijoje, o ir jis išsipildė kiek vėliau, po pirmų metų kineziterapijos studijų įstojau į karo akademiją.

5. Kodėl karo akademija? Patiko? Savi pliusai, minusai, kodėl nepasilikai dirbti?

Tėtis, senelis yra tarnavę Lietuvos kariomenėje, man tai svarbu, seniai puoselėjau norą gebėti ginti tėvynę. Net prieš stojant į kineziterapijos studijas domėjausi karo akademija ir sąsaja su medicina. Tačiau tuo metu neradau tinkamo atsakymo, o vėliau pats gyvenimas pateikė galimybę stoti į atkurtus JKVM mokymus. Džiaugiuosi galimybe sustiprinti ir sukurti nuo pagrindų tas savybes, kurios ugdomos kariui, gali pasitarnauti kiekvieno žmogaus įpročiams, bei vertybėms. Valia, drausmė, atsakomybė, tvarka, brolybė, jėga slypinti viduje, kuri yra stipresnė už fizinį pajėgumą. Taip pat atsiradę tvirti draugystės ryšiai, kurie lig šiai dienai man yra itin brangūs. Kariuomenė žavi ir savita romantika, kada po dienos nusikalęs įlendi į miegmaišį turėdamas kelias valandas miego ir virš savęs pro eglių šakų mozaiką matai žvaigždėtą dangų. O nelikau dirbti, nes senai svajojau keliauti, ką ir nuveikiau, o po to dėliojosi planai taip, kad pradėjau dirbti kineziterapijos srityje.

7. Dirbai kraujo centre. Kaip galėtum susieti šias dvi savo veiklas. Galbūt viena, kitą papildo? Kodėl?

Dirbant NKC pirma ir svarbiausia praktika yra bendravimas su žmogumi, artimas ryšys, kadangi darbo specifika reikalauja užduoti asmeninius klausimus, bei suteikti pasitikėjimą medicininei intervencijai, kurios metu neišvengiamas skausmas. Pasiekti idėją žmogaus sąmonėje tapti kraujo donoru kartais būdavo iššūkis ir visuomet menas. Todėl domėjausi tuo ir kadangi man nesvetimas viešas kalbėjimas, vesdavau pamokas mokykluose, tam, kad edukuoti jaunąją kartą, taip pat vesdavau ekskursijas kraujo centre, šviesdavau skirtingas benduomenes, man tokia veikla ypač patiko ir sekėsi. Susidurdavau su įvairiomis auditorijomis ir taip mokiausi rasti bendrą kalbą su naujai sutiktais žmonėmis. Tapimas kraujo donoru reiškia sąmoningą ir visuomeniškai mąstantį žmogų, kuris yra pirmas svarbus donorystėje ir juo reikia pasirūpinti, informuojant, kaip pasiruošti kraujo donorystei, pirmiausia svarbi paties donoro sveikata. Todėl teko domėtis iš esmės apie kraujo funkciją ir donorystės – savanorystės fenomeną globaliai. Vienur ir kitur lydi pagalbos žmogui prasmė, man tai svarbu.

8. Keletą metų baigęs studijas nedirbai pagal specialybę, kodėl?

Visų pirma dar studijų metu susidūręs su darbu ligoninėse ar reabilitacijos centruose, buvau nusivylęs, tuo, kaip dirbama ir maniau, kad toks darbas nesuteikia pridėtinės vertės žmogaus sveikatai, tai labiau panašu į sveikatingumo imitavimą, tačiau tai jau atskira tema. Na, o trečio kurso pradžioje pradėjau dirbti Nacionaliniame kraujo centre, kur įgavau ypač brangios patirties ir dirbau atsidavęs visa širdimi, kadangi darbo aplinka man buvo šeima, ne tik bendradarbiai. Tačiau ilgainiui nepaleidžiant senos svajonės keliauti, po dviejų viršaus metų darbo išėjau ir tris mėnesius skyriau kelionėms. Grįžęs stovėjau pasirinkimo kryžkelėje tarp man jau dirbto darbo, kur turimi reikalingi įgūdžiai ir tarp srities, kuri pradėjo kirbėti esanti galimai ne tokia, kokią ją mačiau trumpai ir ne pilnu akiračiu. Taip pavyko rasti darbą, kuriame įgavau patirties, ją itin vertinu ir už gautas pamokas esu dėkingas Egidijui Tutkui.

9. Dirbai pas E. Tutkų, tai buvo pirmas tavo darbas kineziterapijoje? Kokie iššūkiai lydėjo?

Taip, tai buvo pirma rimta praktika, kada susidūriau su požiūriu į žmogaus gydymą atsižvelgiant į tai, kaip ir kuo jis gyvena, pradedant nuo to. Pats žmogaus pajautimas ir klausymasis, gebėjimas iš smulkių judesių ar garso, suprasti, kada žmogus pavargo ir atliekamas judesys turi būti nutraukiamas, nes nebetenka prasmės, jei kūnas reaguoja kompensacijomis. Kaip yra svarbi gydytojo būklė – ligonio būklė, tai yra kokią emociją perteiki klientui, kiek tai lemia užsiėmimo sėkmę. Kliento dalyvavimas dabar ir čia, jo įsitraukimas į veiklą, nesiblaškant, suprantant pratimų atlikimo techniką ir prasmę. Mintys darbą atlikti preciziškai tiksliai, užėmė daug vietos dienotvarkėje ir po darbo valandų, norint suprasti, kaip veikia kūnas ir ko reikia norint žmogui pasiekti geriausius rezultatus savo sveikatos gerbūviui pagerinti. Tai yra platus požiūris apimantis jo kasdienę veiklą, ypač darbą, kuriame praleidžiama didelę dalį dienos laiko, bei kitus įpročius, ženkliai lemiančius mūsų gyvenimo kokybę.

10. Kas sekėsi sunkiausiai ir kas labiausiai patiko?

Sunku buvo suprasti ryšius tarp raumenų ir psichomotorikos darbo, kada vieno pratimo metu išskaidomi judesiai į reikalingus – pageidaujamus ir judesio kompensacijas, kaip nepageidaujamas ir žalingas. Norint viso to išmokti reikalinga didelė praktika ir geros įžvalgos, už kurias esu dėkingas Egidijui. Labiausia patiko ir šiai dienai džiaugiuosi tais klientais, kurie įdeda daugiausia pastangų ir paties žmogaus indėlis, jo noras sutvirtėti, klausymasis, užduodami klausimai veda prie geriausių rezultatų, taip atsistatoma, bei judama tolyn, savo malonumui treniruojantis. Tai pavadinčiau sėkmės užtikrintumu.

11. Ar nesunku baigus mokslus, praėjus dviems metams, eiti dirbti kineziterapijoje? Ar nebuvo baisu? Juk daug nežinomybės.

Žinoma, kad prieš pradedant kilo daug klausimų, noras iš naujo peržvelgti esminius dalykus, kaip anatomija, fiziologija, tam, kad būti pasiruošus. Tačiau labai teisingai buvo nurodyta, ramiai sulaukti darbo pradžios. Šioje specialybėje negalioja principas, žinau ir moku – sutvarkysiu, kadangi mūsų kūnas neveikia pagal pastovius algoritmus. Susiduriant su panašia problematika tik didėjant praktikai ir ieškant atsakymų realiu laiku susidaro bendras vaizdas, ką reikia taikyti konkrečiu atveju. O mokytis apie viską yra taip pat ir apie nieką. Todėl mano darbo praktikoje yra svarbu stebėti, analizuoti ir studijuoti skirtingą medžiagą, bei praktikuoti, norint suprasti, koks gydymas bus veiksmingiausias. Tai ilgas ir kelias domus.

12. Ką manai, ar baigus studijas iškart yra lengva eiti dirbti kineziterapeutu?

Priklausomai, kaip atsidėsi darbui, bet visgi nelengva, nes atvejų (nusiskundimų) daug ir skirtingų, žmogaus kūnas nuolat kintanti sistema ir susigaudyti, ką ir kaip atlikti siekiant geriausio rezultato yra sunku. Įprastai po studijų dar nėra aišku, ką galima taikyti, apskritai nuo ko pradėti, pratimai ir praktiniai patarimai klientui? Mąstoma gana šabloniškai, o į žmogaus sveikatą reikia atsižvelgti holistiškai, prisimenant, kiek svarbu jo gyvensena, aplinkos veiksniai, kurie ir sudaro didžiausią įtaką jo sveikatai ir gebėti numatyti, patarti koreguoti įpročius. Reikia kelių metų praktikos, tam, kad įsidirbti, svarbu nuolat mokytis ir treniruotis pačiam, nelikti pasyviu stebėtoju. Manau savo srities specialistas, turi įdėti pastangų nelikti batsiuviu be batų.

13. Po E. Tutkaus studijos dirbai su kaituotojais? Pliusai, minusai ir kodėl baigei?

Baigėsi projektas ir baigėsi mano darbas. Per 10 mėnesių išmokau pamokas, kurių reikės visam gyvenimui, kaip pavyzdys yra pagarba sau, kadangi sportininko darbo rutinoje svarbi dalis tenka mitybai, taip pradėjau atsirinkti maisto produktus, kiekį ir valgio laiką. Meditacija, savikontrolė, kaip ir atsipalaidavimas atsiduodant pojūčiams, būtent kaitavimo metu yra man naujai atrasti gyvenimo prieskoniai. Projektas buvo naujas ir nežinomybė lydėjo įvairiausiose sprendimuose, tai buvo sunki dalis, bet taip mokiausi ir klydau, radau atsakymus ir susidariau bendrą vaizdą, kaip turi atrodyti žmogus siekiantis aukščiausio meistriškumo savo sportinėje rungtyje. Be viso to atitrūkau nuo miesto rutinos bėgimo tempu.

14. Ką naujo sužinojai dirbdamas su Mantu, kas labiausiai žavi?

Kolkas dirbu tik mėnuo ir dvi savaitės, bet praktikos įgavau su kaupu ir stebiuosi, kaip greit didėja klientų ratas. Tai džiugina ir skelbia apie teisingo kelio pradžią. Už tai pagarba Mantui, jo įdirbis prisideda prie kasdienio darbo kokybės, kadangi dirbant kartu aptariama darbo technika, ką verta keisti idant pasiekti geresnio rezultato. O Motyvas yra labai paprastas, jo paties atsidavimas darbui yra sektinas pavyzdys ir verta būti arti žmonių, kurie nuolat auga, kuria.

15. Kodėl apsisprendei dirbti su Mantu?

Mantas kvėpuoja savo darbu, nuolat domisi metodikomis, galimybėmis treniruoti ir sveikatinti. Man itin svarbu būti dinamiškoje aplinkoje, kuri siekia domėtis darbu, jį atlikti produktyviai ir matyti darbo vaisius. Be visa to Mantas pozityvus žmogus, žymiai palengvėja darbo diena, kada kolektyve jautiesi gerai.

16 .Kas sunkiausiai sekasi šiai dienai? Kaip manai galėtum atlikti geriau ir kur reiktų patobulėti?

Ne visuomet susitvarkau dirbdamas su vaikais, perprasti, kas bus motyvas, vaiką įtraukti į veiklą, jį sudominti ir pasibaigus treniruotei vaikui palikti norą sugrįžti, to dar reikia mokytis. Tai labai sveikintinai atlieka Mantas su Luku. Kiekvienoje darbo metodikoje iškeliu sau uždavinius išmokti naujų technikų. Taip yra masažuojant, tam, kad veikti efektyviai ir kartu maloniai; atliekant tempimus, suvokti, kurie tempimai yra svarbiausi taikytini, pagal kinetines grandines ir kaip tai veiks, kartu su pratimais; skiriant korekcinius pratimus, kad jie būtų kuo labiau nukreipti į problemos sprendimą; taip pat skiriant grupinius pratimus, kad jie būtų įdomus ir skatintų komunikaciją.

17. Dirbdamas pas Mantą, galbūt pakeitei nuomone apie kokias nuostatas? Raumens tempimas ar stiprinimas, kas labiau reikalingas?

Jau buvo bepradedanti formuotis nuomonė apie darbo metodikas su skirtingo pajėgumo žmonėmis. Tiems, kuriems prie ūmaus skausmo taikoma reabilitacija ir sportininkai, kurie dirba aukšto intensyvumo treniruotėmis yra skirtingo poliai. Skiriasi darbo rimtas ir priemonės. Tiek tempimas, tiek raumens aktyvavimas yra svarbu, kaip ir taikant perdėtai tik vieną iš jų poveikis gali būti net ir neigiamas. Nereiktų bijoti, kad raumuo sudirgs ištempimo metu ar po krūvio jausis lengvas nuovargis, tai yra planuojama reakcija. Tačiau bendrai žiūrint į treniravimą ir ypač treniravimąsi, reiktų nepamiršti, kad treniruotė neturi išgręžti, bet suteikti tonusą, pakelti darbingumą. Taip reikia dirbti paprastam žmogui. Sportininkui taisyklės, kiek keičiasi, norint pasiekti aukščiausio pajėgumo, reikia aukoti daugiau, tačiau ir turi būti monitoruojamas krūvis, kad vėlgi sportininkas galėtų dalyvauti pakankamai atsiduodant sekančiai treniruotei. Aiškiau pamačiau didelių krūvių prasmę.

18. Didelis lankstumas privalumas, pliusas ar minusas? Kodėl?

Nebūsiu vienašališkas griežtas, kad teigčiau vieną tiesą. Tačiau jei raumens tonusas žemas, o lankstumas didelis, sąnarys yra laisvas ir gaudamas bet kokį krūvį, t.y. dinaminį ar statinį (pvz.: sėdėjimas) raumuo tokio krūvio ilgainiui nepalaikys ir gali atsirasti raumeninės kilmės skausmai. Raumens įsitempimas, skatina kraujotaką, taip gyja raumuo, tvarko pažeistą vietą, jei taikytume vien pasyvų tempimą, siekiant atstatyti kliento sveikatą, tai būtų tik dalinis sprendimas. Visuomet kartu turi būti raumens darbui skirti pratimai. Todėl vertinu, kad kiekvienas žmogus turi užsiimti sau miela fizine saviugda skirta didinti raumens tonusą, kad vėliau netektų klausytis diagnozių ir gydyti simptomus 🙂

19. Dirbti tiek su grupėmis, tiek su vaikais ir individualiai. Kuris darbas tau mieliausias širdžiai? Kodėl?

Gerai atliktas darbas man yra mieliausias, niekaip kitaip negaliu išskirti veiklų, kadangi man visos jos svarbios, nes jei tik atlikčiau vieną jų, o kitos nepapildytų mano darbo rutinos, būtų mažiau įdomu ir lėčiau susipažinčiau su darbo specifika, o ji persipina, todėl vertinga dirbi skirtingai ir džiaugiuosi galėdamas taip dirbti. Tai ir yra viena didžiausių priežasčių, kodėl pasirinkau dirbti pas Mantą. Jei tik masažuočiau, negalėčiau suteikti visų reikiamų procedūrų žmogui siekiant didžiausio efekto jo problemai spręsti, kaip ir tik skiriant pratimus. Todėl toks darbas yra koks ir turi būti mano nuomone geriausias pasiūlymas klientui siekiančiam spręsti problemą ir gerai praleisti laiką tuo pačiu.

20. Šiai dienai, kur labiausiai norėtum patobulėti?

Treniravime.

21.Kiek laiko per savaite skiri skaitymui, mokymuisi?

Kolkas per mažai, prisipažįstu ir tai yra apie 3-4 val.

22. Profesionalus sportas, žaloja ar ne? Kodėl?

Sportas yra padidintos rizikos veikla, kuri alina organizmą, siekiant aukščiausių rezultatų pastangos viršija organizmo gebėjimą atlikti reikalaujamą veiksmą ir klausimas kokia kaina tai atliekama. Taigi sportininkai papuola į didesnės rizikos faktorių. Tačiau! Jei dirbama profesionaliai, sportininką prižiūrintis treneris, o ypač pats sportininkas turi atsakingai žiūrėti į savo poilsio, mitybos kokybę, sudaryti sąlygas atsistatyti po krūvių, griežtai reaguoti į kūno pojūčius, taip išvengiama dalis traumų. Daug tyrimų atlikta su žaidybinėmis sporto šakomis (pvz.: futbolas, krepšinis) ir per eilę metų pastebėta, kad tos komandos, kurių žaidėjai neturi pakankamai ir tinkamu laiku skiriamo poilsio sezono metu, pervargę yra labiau linkę į traumas, dėl negebėjimo adekvačiai priimti krūvio.

23. Tai mitas, kad profesionalus sportininkas po karjeros bus invalidas ar ne?

Mitas, lygiai taip pat galima palyginti ofise dirbantį žmogų po 40 valandų sėdintį prie stalo, kuris mažai skiria laiko fizinei saviugdai, o juk ir toliau valgo sėdint, mėgaujasi filmais ar kitom pramogom sėdint ir pan., manau lygiaverčiai kyla pavojus po 10 metų ar greičiau pradėti skųstis ūmiais skausmais. O kaip rodo vis jaunėjančių griaučių-raumenų sistemos ligų praktika yra didelė tikimybė turėti degeneracinių pakitimų, kurie žaloja organizmą daugiau, nei kad kalbant apie stuburą, klubus, kelius, o taip pat apie vidaus organus, akis ir tt. visgi kūnas yra judanti sistema ir skirtas būti gyvu, o statinis krūvis, mažai judėjimo, trikdo normalų darbą ar vertinkim jo nebuvimą kūnui, tai veda prie problemų.

24. Širdis ne mašina, ką patartum žmonėms, norintiems ,,pagydyti, sustiprinti” širdį?

Pirma užmiršti tai, kad jei Marytei tinka gerti Validolį, tai tiks ir man, padės. Kalbu apie tai, kad mūsų širdis dirbdama apie 120 000 kartų per parą ilsisi, jei yra sudaromos tinkamos sąlygos sumažinti ŠSD. Tačiau patiriant daug streso, prastai miegant, valgant šiaip sau ir neturint fizinės veiklos, kuri skatintų širdies raumenį dirbti aukštesniu dažniu, kartu atliekant judesį, mes neturim pagrindinių rezervų rūpintis savo sveikata. Mano patarimas yra tinkamas laikymasis dienos rėžimo, mityba gausi šviežaus maisto, mineralų ir B grupės vitaminų, esant poreikiui nevengti papildų. Ir dar kartą fizinis aktyvumas, su širdies ritmo monitoravimu su ar be pulsometro.

25. Ką labiau reiktų treniruoti, širdį ir raumenis? Ar ir tą ir tą?

Žinoma abu. Širdis taip pat raumuo, o širdies hipertrofija, kuomet patiriamas krūvis vis didėja ir širdis yra priversta storinti savo sieneles, kad prisitaikyti prie didėjančio krūvio yra sveikintina, kartu treniruota širdis poilsio metu veikia ,,tinginiaudama’’ gali dirbti mažesniu rimtu, taip ji ilsisi. Praktika rodo, kad tiems, kurie lengvai priima trumpą, bet aukšto intensyvumo krūvį vengia ištvermės (angl. cardio) treniruočių. Įprastai, bet kuris mažai treniruotas žmogus siekiantis, tik palaikyti kūną darbingą, o labiau gražių proporcijų ir vengia ištvermės krūvio, kadangi nuo tokių treniruočių jų labiau pailsta. O juk būti silpnam, nei prieš save, nei prieš aplinką nėra patogu. Noriu atkreipti dėmesį, kad svarbu skirti ir ištvermės pratimų ar paskirti atskirą treniruotę, kuri būtų adekvati jūsų širdies darbui, tam, kad treniruoti širdies raumenį.

26. Kaip manai, ką turėtų atlikti kiekvienas žmogus, kad būtų sveikas?

Ne tik manau, bet kaip ir visi mes žinome, kaip yra svarbu geras poilsis ypač nakties metu, visavertė mityba, fizinė saviugda, bei protinis lavinimas. Vienai iš šių sričių veikiant ne pilnavertiškai žmogus stokoja, taip griūna visa sistema, nes kūnas pradeda kompensuoti, negali veikti normaliai medžiagų apykaita, hormoninė ir endokrininė sistemos, tai veikia emociškai ir fiziškai mūsų pojūčius, kuriais pagaliau mes ir gyvenam. Taip nukenčia bendravimas su artimais, o svarbiausia pačiu savimi, nes iškyla vidiniai konfliktai. Daug kartų moksliškai įrodyta, kad fizinis krūvis normalizuoja emocinę pusiausvyrą.

27. Ko palinkėtum savo klientams?

Palinkėčiau valios veikti, nes tik žinoti nei per kur neužtenka. O sveikatai geriausias vaistas yra prevencija. Todėl svarbu prisiminti, kad tik nuo mūsų pačių labiausia ji ir priklauso. Niekas kitas daugiau nepadės man, nei aš pats. Svarbu nuolat rūpintis savo kūnu, kad mėgautis pilnatve per aktyvų gyvenimo būdą.
pasikartosiu, bet užvis svarbiau yra užkirsti kelią negalavimui skiriant dėmesį prevencijai, nelaukiant, eilės pas gydytoją diagnozei sužinoti. Kurios vertė yra kelias, parodantis, kur daromos klaidos, bet tai nebus užuovėja pasislėpti nuo pučiančio vėjo ir tai aliuzija į savo gyvenseną, kuri dažniausia mus ir atveda į problemas, nuo savęs nepabėgsim. Kiekvienas sunkumas, su kuriuo susiduriame tegul mus ugdo, tačiau nepalaužia tikėjimo save laikyti stipriu ir pilnai atsakingu savo gerovės, kaip ir sveikatos kalviu!

1.Kada pradėjai sportuoti? Pirma sporto šaka? Kiek metų sportuoji lengvąją atletiką?

Sportas mano gyvenime atsirado kai man buvo 6 metai. Pirma sporto šaka JUDO. Bet paskui radau savo sporto šaką, kurią myliu iki dabar. Pradėjau sportuoti atletika nuo 13 metų, dabar jau 10 metų esu šiame sporte.

2.Kodėl disko metimas? Kas sužavėjo?

Disko metimas mane pirmą kartą sužavejo pamačius Virgilijų Alekną dalyvaujanti Pekino Olimpinėse žaidynėse. Tada iškart pasakiau savo šeimai, kad noriu tapti disko metikas.

3. Vilniuje dirbai su J. Radžiumi. Paskui perėjai pas Olimpinį čempioną R. Ubartą? Kodėl?

Pas J. Radžių sportavau 3metus, bet laikui bėgant supratau, kad man jo treniruočių metodika netinka ir rezultatai didėja labai menkai, tad nusprendžiau kažka keisti. Susisiekiau su R. Ubartu (savo esamu treneriu) iškart pajutau ryšį ne tik kaip su treneriu, bet ir kaip su žmogumi su kuriuo galiu pasikalbėti ne tik apie sportą.

4. Kaip manai ar buvę čempionai, dirbdami treneriais gali ruošti sėkmingai čempionus?

Manau, kad treneris ir sportininkas yra visiškai skirtinga sfera. Treneris turi kurti įvairius treniruočių ciklus, o sportininkas juos vykdo. Bet buvęs profesionalus sportininkas tapęs treneriu per savo karjerą sukaupia didelį žinių bagažą, kurį gali panaudoti jauniesiems sportininkams.

5. Ar turėjai rimtų traumų? Kokie skausmai?

Aišku teko patirti įvairių traumų, bet rimčiausia, kurią iki šiol jaučiu jau kelis metus, tai nugaros išvarža. Jaučiu kai kada tirpimą per koją, kietus nugaros raumenis.

6. Tai ką manai, kas geriau: profesionalus sportas ar fizinis aktyvumas?

Profesionalus sportas sportininkams, fizinis aktyvumas privalomas kiekvienam.

7. Ką būtum daręs prieš traumos gavimą kitaip? Kam būtum daugiau skyręs dėmesio?

Būčiau skyręs daugiau laiko bendram fiziniui pasiruošimui. Būčiau daręs daugiau pratimų nugaros raumenims. Atlikčiau taisyklingiau jėgos pratimus. Kai budavo labai sunku.

8. Disko sektoriuje karaliauja Gudžius, Poška, Abromavičius. Sunku prasimušti į Lietuvos prizininkus. Kodėl nepasidavei?

Jeigu su jais negaliu konkuruoti, konkuruoju su savimi. Turiu savų tikslų, kurie mane stumia į priekį.

9. Tavo mėgstamiausias sportininkas?

Mano mėgstamiausias sportininkas, disko metikas estas Gerdas Kanteris.

10. Daugiausiai dirbi su vaikais ir su sportininkais. Kas sunkiausia dirbant su vaikais?

Vaikai kartais nesugeba sutelkti dėmesio atliekant pratimus ir tai apsunkina juos atlikti taisyklingai. Pratimai labai sudėtingi, kartais jaučiuosi, kad mano kūnas tampa treniruokliu.

11. Ką darai, kai vaikas nemotyvuotas? Kaip atrandi sprendimo būdą?

Mažiems vaikams sudėtingi pratimai dar nėra įdomūs, jiems galvoje žaidimai, padūkimai… Tad žaidimus sujungiam su treniruote.

12. Koks tavo ūgis ir svoris? Vaikai tavęs nebijo? Koks rankų ilgis?

Mano ūgis 196cm, svoris 110kg, rankų ilgis 196cm. Kartais kai supeikiu atrodo kad išsigastą, bet greit vėl susidraugaujam.

13. Kiek paspaudi štangos? Pritūpi? Pašoki iš vietos i tolį?

Štangos spaudimas 170 kg, pritūpimas 170 kg, šuolis į tolį iš vietos 3.23 m.

14. Kas sunkiausia pradėjus treniruoti?

Sunkiausia gal atsakyti į visus klausimus, kartais tenka pasiklausti Manto. Universite atrodo mokėmės, bet ne tą ką reikėjo pasirodo. Dabar intensyviai toliau mokynuosi ir stengiuosi tobulėti.

15. Atlieki labai sudėtingus pratimus su vaikais. Ar pradžioje nebuvo keista?

Pradžioje būdavo, kad užmiršdavau tam tikrus lenkimo kampus, eiliškumą, ar kad per stipriai nesuspausciau vaiko, bet laikui einant supratau sistema. Reikėjo laiko.

1. Pirmas sportas?

Pirmas sportas buvo krepšinis. Pradėjau lankyti nuo 10 metų. Buvau aukštas, galingai sudėtas. Pora galvų aukštesnis už savo bendraamžius. Daugelis juokaudavo ar net galvodavo, kai eidavom iš treniruočių, kad tėvas su savo vaikais eina.

2. Kodėl lengvoji atletika ?

13 metų, kai buvau išvažiavo mano krepšinio treneris iš Švenčionėlių į Vilnių dirbti. Perėmė mus lengvosios atletikos treneris R. Turla. Jis sportavo profesionaliai ir pasiūlė nuvažiuoti į Vilnių, nes R. Ubartas ieško talentingų jaunuolių. Nuvažiavome į maniežą, Romas pamatė, paspaudė stipriai ranką, paklausė kelinta išmera kėdų, sakau 46.7 EUR, sako imu šitą jaunuolį.

3. Išvažiavai 14 metų į Vilnių. Ar nebuvo baisu? Juk net nesportavai l/a…

Žinoma buvo baisoka. Juk buvau iš mažo miestelio, kurį galėdavau pereiti visą per 10 minučių. Nauja mokykla, nauji draugai. Pradėjau mėtyti diską, sunkiai sekėsi, sudėtinga technika. Mintyse visada buvo krepšinis, krepšinis…

4. Ar pažaisdavai Vilniuje krepšinį?

Pirmas dvi savaites nueidavau į salę. Man Ozo gimnazija buvo rojus, nes visada krepšinio salė būdavo atrakinta. Pasitreniravus mėnesį disko metimą, buvo varžybos. R. Ubartas liepė prieš varžybas padaryti mankštą, o aš dvi valandas žaidžiau krepšinį per du krepšius. Atvažiavo pas mane į bendrabutį, manęs kambaryje nerado, atėjo tiesiai į krepšinio salę… Ir rado mane kiaurai šlapią, tai labai supyko ir uždraudė krepšinį.

5. Kada pirmą kartą įdėjai į krepšį? Štangos spaudimo rekordas, pritūpimo?

Per varžybas pirmą kartą įdėjau 8 klasėje, žaidžiau už Ozo gimnazijos rinktinę. Įdėjau 2 dėjimus iš eilės. Ubartas dar buvo atėjęs pažiūrėti varžybų. Po varžybų sakė, kad turiu gerą motorą sportui. Štangos spaudimo rekordas 170 kg, pritūpimo 250 kg, bet tai buvo senai. Dabar 5 metus tinginiauju.

6. Aukščiausi pasiekimai sporte? Įsimintiniausia akimirka?

Aukščiausias pasiekimas Europos atrankoje į Olimpines jaunimo žaidynes 3 vieta ir naujas LTU 17-ęčių rekordas. Įsimintina dar, kad buvau Pirmosiose Olimpinėse jaunimo žaidynėse komandos kapitonas – veliavnešys. Esu Lietuvos ir Baltijos šalių jaunių, jaunimo rutulio stūmimo čempionas. Dalyvavęs esu Europos jaunimo ir Pasaulio jaunimo čempionatuose.

7. Jauname amžiuje buvai perspektyvus. Kas įvyko vėliau?

LOSC finansavo pasiruošimą kol mokiausi mokykloje. Baigiau 12 klasę, pats pradėjau mokėti už pragyvenimą Vilniuje. Pradėjau studijuoti. Buvo sunku. Treneris stipriai didino fizinį krūvį, mažai dėmesio buvo skirta atsistatymui. Buvo pridaryta krūva treniruočių klaidų. Pradėjo sunkiau sektis, galiausiai pradėjau nesutarti su treneriu ir buvau metęs sportuoti.

8. Metei sportus 20 metų. Dar paskui grįžai į treniruočių procesą. Kas įvyko?

Naktimis dar negalėjau užmigti ramiai. Vis galvodavau, kad 19 metų pastūmiau 7.257 kg rutulį 18.11 m. Supratau, kad dar galiu daug daugiau. Daug domėjausi ką dariau ne taip, bandžiau suprasti kodėl mano rezultatai taip suprastėjo. Galėjau tūpti su štanga pilną pritūpimą 250 kg, pusinį pritūpimą 325kg 4 kartus, štangą spaudžiau 170kg, bet rutulio rezultatai su lyg dideliais jėgos rodykliais smuko stipriai žemyn, nors treneris žadėjo kitaip. Radau A. Bondarchuko interviu apie metimus. Susidomėjau, parsisiunčiau dvi jo knygas, radau jo mokinį internete, susirašėme, jis man rašydavo programas, kad aš suprasčiau ką reiškia teorija.

9. Tai ar pastūmei toliau rutuli ?

Rutulio toliau varžybose nepastūmiau, bet treniruočių rezultatus visus stipriai pagerinau, visus rutulius nuo 5-9 kg pasiekiau asmeninius rekordus. Tad supratau kaip ką reikia daryti. Ir greit savarankišką sportą mečiau, nes gavau pasiūlymą dirbti Balžeko teniso akademijoje.

10. Akademijoje pradirbai 2 metus? Dėl ko išsiskyrė keliai?

Akademijoje patiko darbas su vaikais. Patiko kolektyvas kaip žmonės. Bet nesutardavau dėl treniravimo klausimų. Bet tai yra normalu ir mūsų keliai tiesiog išsiskyrė, o aš toliau tęsiau savo veiklą. Esu dėkingas akademijai.

11. Pirmasis LTU čempionas? Ir kiek jų yra sąskaitoje ?

Pirmas čempionas A. Abromavičius. Buvo juokinga, man buvo 21 metai, Alex virš 30 metų ir jis klausė kiekvienu mano žodžiu. 2016 metais tapo LTU disko metimu čempionu. 2016 metais, ieties metikę įkalbėjau stumdyti rutulį. Sportininkė tapo 2 kartus Lietuvos čempione, universiadoje buvo 8. Prie komandos prisijungė L. Voroneckaja tapo pasaulio kurčiųjų čempione, vėliau 2017 metais iškovojo antrąją vietą Olimpinėse kurčiųjų žaidynėse. 2018 metais rugsėjį atėjo abu V. Aleknos sūnūs. Abu jie jau yra LTU čempionai savo amžiaus grupėje. Martynas net pateko į finalą pasaulio jaunimo čempionate. Tai visi lengvaatlečiai kiek esu treniravęs yra Lietuvos čempionai. Ir daugelis kitų sportininkų, kuriems padedu ruoštis fiziškai.

12.Esi įsteigęs JUSIS TRAINING sporto klubą, kuriame atranda visi sau vietos. Kam jis skirtas?

Kol kas klubas nėra specializuotas, kuriai nors savo veiklai. Sportuoja visi kol kas bendrai. Galėčiau suskirstyti į 4 grupes savo veiklą:

>Vaikai. Daro savo programas, kurias jiems paskiriu, pratimai yra sudėtingi, reikalaujantys daug dėmėsio, koncentracijos, bet labai efektyvūs.

>Sportininkų rengimas. Padedu sportininkams pasiruošti fiziškai varžybinei veiklai. Gerinam galingumą, greitį. Didelį dėmėsį skyriam traumų prevencijai, atsistatymui, režimui. Dažnai sportininkai to nežino.

>Sveikatingumas. Žmonės norintys būti sveikais. Lengvas fizinis krūvis, pratimai skirti prevencijai nuo pečių, kaklo, nugaros skausmų. Stiprinam kraujotakos sistemą. Taip pat, skyriam dėmesį mitybai. Smagi fizinė veikla.

>Reabilitacija. Padedam žmonėms su įvairiomis traumomis, skausmais.

13. Rimčiausias treniruotas sportininkas?

Yra tokių nemažai, išskirti nieko per daug negalėčiau. Keturias vasaras dirbau su D. Sabeckiu, buvo patekęs į Kauno Žalgirį. E. Žukauskas žaidžia aukštame lygyje P. Parmos komandoje. Pasiruošimas su L. Voroneckaja Olimpinėms žaidynėms rimtas ir atsakingas reikalas. A. Abromavičius buvo stiprus atletas, reikalavo žinių. M. Balandis beisbolo žaidėjas, dabar treniruojasi USA, tikiuosi, kad pateks į aukščiausią lygą ir daugelis kitų rimtų atletų. Tikiu kiekvienu savo treniruojamu sportininku, kartais reikia patiems pasitikėti savo jėgomis. Juk psichologinis pasiruošimas ne ką svarbesnis nei fizinis.

14. Mėgstamiausia citata?

Rinkis nesaugų nepriklausomo mąstytojo kelią. Nebijok atverti savo įdėjų kritikai ar pašaipoms. Sakyk, ką iš tiesų manai, ir puspročio etiketės bijok mažiau nei prisitaikėlio antspaudo. Ir niekada nebijok žengti į priekį, kai yra kalbama apie tau išties svarbius dalykus.
Thomas J. Watson

16. Dirbate tryse: tu, Lukas ir Džiugas. Kaip sekasi?

Luku esu labai patenkintas, džiaugiuosi prisiviliojęs jį į savo kolektyvą. Dirba jis gerai, reikės dar nemažai dalykų išmokti ateityje, o man mokyti patinka. Ateityje mano vizija yra, kad jis stiprins vaikus ir bus fizinio pasirengimo treneriu.

Džiugas gan greitai įsiliejo į kolektyvą. Puikiai išmano savo darbą. Daug dėmesio skiria savo klientams, puikiai dirba su asmeninėmis treniruotėmis, visi jo klientai uždarynėdami duris sako: ,,AČIŪ, DŽIUGAI, laukiu kito karto“! Mano vizija, kad Džiugas ateityje dirbs su grupelėmis, asmeninėmis treniruotėmis ir užsiims reabilitacija.

Rugsėjį papildys dar vienas sportininkas kolektyvą, kuris dirbs su vaikais. Dabar vyksta licenzijos laikymasis ir aktyviai mokasi vaikų treniruočių programos-metodikos.

17. Ką palinkėtum visiems JUSIS TRAINING nariams?

Siekti savo užsibrėžto tikslo, išsimiegoti, šypsotis, būti laimingiems ir sveikiems ir pasiekti savo užsibrėžtus tikslus.