Author: admin

Ankstyva specializacija tam tikroje sporto šakoje jauname amžiuje gali sukelti vaikų skeleto
raumenų ir kaulų sistemos problemas. Dėl to gali atsirasti raumenų disbalansas ir išsivystyti
kūno asimetrija. Netaisyklinga laikysena kai kuriais atvejais trukdo normaliai vidaus organų
veiklai, gali atsirasti nuolatinis nugaros skausmas ar įtampa raumenyse, kankinti nuovargis,
sutrikti širdies ir kvėpavimo sistemų veikla, formuotis tarpslankstelinių diskų degeneracija ar
atsirasti stuburo išvaržos. Dėl to tėvai turi būti budrūs ir laiku pastebėti šias problemas, kurias
be abejonės galima sutvarkyti.

Man teko 2 metus dirbti su vaikais, kurie turėdavo didelį fizinį krūvį. Vaikų sportas nebuvo
dėkingas, nes jie užsiiminėjo daugiau vienos ašies sportu, kuris didino kūno asimetriją.
Vaikai buvo ruošiami kaip “profesionalūs” sportininkai. Mačiau savo akimis, kaip 7-12 metų
vaikai vasarą treniruojasi net iki 6 valandų per dieną ir tokios varginančios treniruotės
kartojamos 5 dienas iš eilės.
Tuomet kyla tokie klausimai: kada vaikai pailsi? Kur toks treniravimas nuves ir kaip reikės
didinti krūvį, kai jiems bus 14,18 metų? Ar jie nebus traumuoti? Ar treneriai pakankamai
gerai yra išanalizavę skirtingo amžiaus vaikų treniravimo ypatumus ir kokias savybes tam
tikro amžiaus vaikams reikia vystyti bei ko vengti? Ar maža širdis, tai mašina, kuri atlaikys
viską? Ir daugelis kitų klausimų.
Šiame straipsnyje noriu pašnekėti apie ankstyvą vaikų specializaciją sporte. Viename
straipsnyje, kuriame buvo pateikta įvairi statistika teko skaityti, kad žaidimo sporto šakos
atstovai, kurie specializavosi vienoje sporto šakoje, 50% vaikų jautė apatinės nugaros dalies,
kelio, achilo, dubens bei kitų kūno vietų skausmus. Neįtikėtina, net 5 vaikai iš 10 jausdavo
įvairių kūno vietų skausmą. Tokias tendencijas mačiau ir aš. Manau, didžiulę atsakomybę
neša ir treneris ir tėvai, kurie neturėtų būti naivūs ir leisti savo mažam vaikui tiek daug
treniruotis. Jeigu vaikas grįžęs iš treniruotės sako, kad skauda kelius ar nugarą, to nereikėtų
praleisti pro pirštus, atvirkščiai – reikėtų susimąstyti ir pradėti ieškoti priežasties ir sprendimo
būdų. Tačiau reiklūs tėvai bet kokiomis priemonėmis siekia vaikus paversti profesionaliais
sportininkais arba jaunaisiais čempionais jau nuo mažų dienų, bet niekas nepagalvoja kaip jie
žais būdami 18-20 metų ir kaip reiktų sudėlioti ilgalaikį treniruočių planą, kad vaikas
pastoviai progresuotų, būtų sveikas, o tik pats atėjus laikui pasirinktų profesionalų
sportininko kelią.

Jei esi geras, daugiau treniruočių turi būti geriau? Tenka susidurti su tokia tendencija, kad
talentingesni vaikai treniruojasi ne tik su savo bendraamžiais, bet ir su vyresniais vaikais.
Nebelieka laiko kryptingam fiziniam rengimui, traumų prevencijai, koordinacijos, vikrumo,
nugaros stabilizavimo bei jėgos pratimų atlikimui. Dėl to dažniausiai 13-16 metų vaikams
pasireiškia įvairūs skausmai dėl raumenų disbalanso ir per didelės sąnarių apkrovos.

Sporto žaidimai, pavyzdžiui krepšinis, tenisas, tinklinis, beisbolas, ledo ritulys stipriai
išbalansuoja kūną, apkrauna priekinius šlaunies raumenis, susilpnėja dvigalvis šlaunies ir
sėdmens raumenys, gauna skirtingas apkrovas nugaros raumenys. Nekalbu jau apie tai, kad
kai kurie krepšininkai negeba pašokti, pabėgti ar net gi normaliai eiti.
Profesionalūs sportininkai dirba ciklais. Pasibaigus sezonui, pailsėjus, pradeda ruošti širdies
ir kraujagyslių sistemą, bėgioja, treniruojasi treniruoklių salėje, atlieka specifinius pratimus,
tobulina įvairias fizines ypatybes. Tai kodėl vaikai dažniausiai daro tą patį? Vien tik žaidžia,
nors jiems trūksta jėgos atlikti šuolį, trūksta judesio amplitudės, aiški asimetrija, atliekant
paprastus judesius pilna kompensacijų. Ilgai užsitęsus šioms kompensacijoms sistema
pereikvojama ir jos efektyvumas krenta. Daugiau pastangų atliekant tą patį, įprastinį judesį –
sąnariai, raiščiai bei raumenys panaudojimi ne pagal normalios biomechanikos principus
sukelia SAVĘS TRAUMAVIMĄ.